Orgazmus Lounge (O-Lounge)

Spalio 21 d. Vilniuje duris atvėrė naujas lounge stiliaus restoranas (gal klubas ar baras turėtų būt?). Iš principo... visiška nuostabybė.

Žmonės, kurie linkę po darbo užeiti kažkur taurei vyno, ramiai pabendrauti visiškai neįpareigojančioj aplinkoj, manau, taps nuolatiniais šios vietos lankytojais. O pavadinimas viečikės irgi neprastas. "Orgazmus lounge". Manote, kad labai daug pasakantis ir pernelyg garsiai šaukiantis? Klystate. Netgi padavėjos aprengtos labai kukliai, tvarkngai ir nė trupučio vulgarumo. Aišku, gerą vaizduotę turintys vyrai visko gali prisigalvoti matydami merginas kone mokinukių aprangom. Bet.

Restorano interjeras puikiai atitinka lounge stilistiką. Dominuoja raudonos, baltos ir juodos spalvų bei jų atspalvių derinys. Vienas didžiausią įspūdį palikęs interjero sprendimas - įmontuoti keli ekranai. Tik ten ne muzikinis ar sporto kanalas paleistas. Iš pradžių pastebėjau kažkaip keistai apšviestas, pernelyg ryškias nuotraukas. Bet geriau įsižiūrėjus pamačiau, kad virš ežero rūkas palengva sklinda. Ir tik pažvelgus n-tąjį kartą į ekranus galutinai susivokiau, kad ten ne kokia kompiuterinė grafika, o paprasčiausiai filmuota medžiaga paleista. Labai vykęs sumanymas.

Taigi, labai jauki aplinka, gera muzika ir patogi vieta sąlygoja tobulą derinį sielos atgaivai šaltą rudens vakarą po sunkios darbo dienos.

"Valgyk Melskis Mylėk" "Multikino" atidaryme

Spalio 8 dieną oficialiai PC „Ozas“ buvo atidarytas naujas kino teatras – „Multikinas“. Labai gražus vakaras buvo. Ir šeimininkai vaišingi. Vienintelis pageidavimas svečiams – turėti „ružavą“ akcentą. Akivaizdu, dėl to, kad kino centro logotipo spalva tokia pat.

Taigi, visi susirinkusieji buvo vaišinami putojančiu vynu. Iš pradžių. Laukti kino starto tikrai neprailgo. Norintys pabendrauti galėjo patogiai įsitaisyti foje. O kiek labiau nekantraujančius vakaro vedėjas Jogaila Morkūnas pakvietė užeiti į didžiąją kino salę – ten svečiai turėjo galimybę pamatyti „žiauriai geros grupės iš užsienio“ - „Saulės kliošo“ - koncertą.

Kaip ir priklauso tokia proga teko išklausyti kelių neilgų kalbų bei geriausių linkėjimų sėkmingai veikti. Taip pat ne paslaptis, kad buvo simboliškai perkirpta juosta. O po oficialiosios dalies ir garso bei vaizdo įrangos ir kėdžių su daug vietos kojoms išgyrimo nepavyko apsieiti be filmo peržiūros. Žinoma, tuo pačiu turėjom puikią progą įsitikinti, kad teatro vadovai ne veltui liaupsina savo „kūdikį“.

Kino centro pristatymui buvo pasirinktas š.m. statybos filmas „Valgyk Melskis Mylėk“ („Eat Pray Love“). Filmas... moteriškas. Kino teatro, ko gero, nevertas. Bet pasižiūrėti susėdus su draugėmis, atsidarius butelį vyno, labai patarčiau. Filmas tarytum sudėliotas iš trijų dalių, kurių kiekvienos temą puikiai išduoda pavadinimas. Bendrai filmą vertinčiau 7/10. Ir... pasiūlymas prieš žiūrint – pavalgykit arba pasigaminkit ką nors ką galėtumėt kramsnoti filmo metu. Nes ten toookių vaizdų parodė, kad seilė tįst kone pradėjo.

O po tokio filmo, kai dauguma tikriausiai pasijautė gerokai išbadėję, visi vakaro svečiai buvo vaišinami itališkais užkandžiais ir vynu. Ir ko tik ten nebuvo... Pyragėliai su lašišų kremu, krevetės, vaisių, sūrių vėrinukai, picos gabalėliai, bandelės su tunu bei vytintu kumpiu... Niam.

Smagus vakaras buvo. Daug žinomų žmonių, gera muzika, filmas, skanus vynas ir dar gardesni užkandžiai. Ir ko daugiau paprastą ketvirtadienio vakarą žmogus gali norėti?

"Dialogai". Gyčio Ivanausko teatro premjera.

Spektaklis tiesiog puikus. Kai gavau pasiūlymą apsilankyti pasijutau net truputį nejaukiai. Gal,tiksliau, kiek nedrąsiai. Paprasčiausiai nežinojau ko galiu tikėtis. Ar tai bus visiškai "šiza", ar tik truputį. Ir žinot... visiškai be reikalo jaudinausi.

Spektaklis buvo rodomas "Menų spaustuvėje". Kadangi į vietą atvykau beveik pusvalanduku anksčiau nei reikėjo, sumąsčiau išgerti kavos. Dar prieš užeidama vidun. O įėjus būtent kava visi svečiai ir buvo vaišinami. Iš pradžių irgi pamąsčiau kodėl, bet viskas paaiškėjo spektakliui prasidėjus. Vaišinimas kava buvo akivaizdi užuomina į tolimesnę vakaro eigą. Tai buvo tarsi įvadas į vėliau papasakotą istoriją.

Taigi, scenoje dvi moterys. Dvi draugės, gurkšnojančios kavą. Prisimenančios. Svajojančios. Jos - auksinės žuvelės, išpildžiusios tris žiūrovų norus: jos tapo Naujų metų švente, undinėlėmis ir karvutėmis. Taip savotiškai.
Tobula plastika, puikūs kostiumai. Dar įspūdingesnė emocionalumo atžvilgiu scenografija.

Palengva, niekur neskubant, tačiau labai painiai pereinama prie pagrindinės spektaklio idėjos - moteris yra visagalė (?). Ne, ne tiesiogine prasme. Tačiau, pasitelkus vaizduotę, prie jos prijungus prisiminimus moteris per keletą akimirkų gali tapti bet kuo - undine, maža mergaite, švente, aistringa ar net agresyvia moterimi, pasakos personažu ir net vyru.

Žiūrovui tarytum primenamas gyvenimas nuo gimimo iki dabarties. Mamos jubiliejus su "gauja" tetų ir dėdžių, vaikiška meilė, mokyklos suolas, pirma aistringa naktis. Ir viskas taip susipina, kad išėjęs esi priverstas susimąstyti "o kaip buvo man? Koks aš esu? Kas yra laimė?"

O čia ir vėl galima mintimis sugrįžti į spektaklio pradžią. Dvi draugės gurkšnoja kavą. Ir savo mintyse jos - visagalės.

Jos vardas Nikita (La Femme Nikita)

Taigi, peržiūrėjau dar vieną seną gerą serialą. Serialą sudaro 5 pilni sezonai. Serialas statytas remiatis to paties pavadinimo prancūzų filmu (1990).

Puikus vaikystės vakarus su šeima prie TV primenantis serialas. Ir ta moteris (Peta Wilson) jau toookia graži būdavo... Ech.

Tai istorija apie merginą, kuri buvo "pakišta" ir pasodinta į kalėjimą. Tačiau iš įkalinimo įstaigos ji buvo perkelta kitur. Į "Pirmąjį skyrių". Ji išmokoma kautis, valdyti įvairius ginklus, dirbti kompiuteriu. Ir, vienaip ar kitaip, gyvena nelaisvėje, kone visą laiką stebima slaptomis kameromis.

Siužetas nuo 3 sezono akivaizdžiai dirbtinai temptas. Įtariu, dėl tuometinio serialo populiarumo. Taigi, į pabaigą lyg ir galėtų atsibosti. Tačiau... už ką tikrai džiūgauju, kad fone prasisuko visas serialas - tai muzika. Ji parinkta labai atsakingai ir derinant prie kiekvienos konkrečios situacijos. Kartais taip puikiai priderinta, kad, eilinį kartą, man teko paašaroti minimaliai. Finale mano playlist'as pasipildė kokiais 150 naujų gerų muzikinių kūrinių. Prie šito serialo dedu pliusiuką ir teks niekada nebesugrįžt. Bendrai įvertinčiau 7/10.

Daugiau apie filmą ir serialą.

Elektroninė muzikos fantazija "XYZ"

Jeigu reikėtų kaip mokykloje aprašyti renginį trumpai, vos pora sakinių, tai užtektų vieno vienintelio žodžio „ĮSPŪDINGA“. Tačiau išlieka šiokia tokia dilema šioj situacijoj – vis dar abejoju kurį įspūdingumo lygį pasirinkti - „labai“ ar „labai labai“.

Pasiskaičius viso renginio aprašymą kažkodėl tikėjausi prabangaus vakaro: vyrų su kostiumais (na, nepersistenkim, smokingai nebūtini), moterų ne su vakarinėmis suknelėmis, bet pasipuošusių, galbūt net raudono kilimėlio prie durų bateliams šiek tiek pavalyti. Bet ir vėl apsirikau! Pasirodo, veiksmas vyko tikrų tikriausiame „lofte“. Didelė erdvė, betonuotos grindys ir keli šimtai paprastų sulankstomų kėdučių. Hm... Aš tikrai čia pataikiau? Tikrai taip – ant tokios pat kėdutės salės centre Rinkevičių sėdintį pamačiau. Nusiraminau ir nekantraudama laukiau renginio pradžios. Viskas prasidėjo įprastu beveik pusvalanduko vėlavimu. Bet žinot ką? Buvo verta laukti.

Pagrindinė performanso idėja – sugretinti du tarpusavyje lyg ir nederančius muzikos stilius. Kūrėjai tarsi uždavė žiūrovui klausimą „ar įmanoma darni operos ir elektronikos sintezė?“ Taigi, būtent pats spektaklis ir buvo puikus atsakymas kiekvienam. Ir kiekvienam tas atsakymas, įtariu, vis kitoks.

Aš susidariau įspūdį, kad veiksmas vyko toli gražu ne aukčiausio lygio bare. Eilinis vakaras, kai apsilanko daugybė skirtingų žmonių, kai pastebimos vienų kitiems simpatijos bei antipatijos, kai nutinka kažkas nenumatyto. Visgi, įdomu pažvelgti kiek kitu kampu. Neįprasta. Klausai žymiausių operų arijų ir tuo pačiu girdi pusantros valandos nenutrūkstančią elektroninę melodiją bei operai visiškai nebūdingą ritmiką.

Į spektaklį įtraukti buvo visi – net ir „Silence“ šeimos nariai. Na, jiems didelių aktorinių sugebėjimų neteko parodyti, tačiau kiekvienas turėjo savo rolę. Dauguma atlikėjų įkūnijo net ne po vieną personažą. Vienas smagiausių sprendimų man – elektroninės muzikos dievai, kurie tarytum atliko barmenų vaidmenis. Tik „miksavo“ ne kokteiliukus, o muziką.

O kostiumai kokie! Na, galbūt nereiktų labai stebėtis, kai kostiumų autorius pats Juozas Statkevičius. Aišku, būdama paprasta piliete įvertinau pasirinktas medžiagas, jų tekstūras. Agro ar pakavimui skirta plėvelė atrodo nelabai tinkama scenai. Tačiau kai tokias medžiagas į rankas pasiima kūrybingi žmonės, viskas yra įmanoma. Kostiumai be galo išraiškingi, puikiai atskleidžiantys personažo charakterį. Senovinės suknelės ir mūsų įsivaizduojama ateities apranga (blizgūs aptempti ar labai griežto kirpimo drabužiai) neleido pamiršti kur ir ko susirinkom.

Taigi, kaip jau minėjau anksčiau – įspūdinga. Tiesa, žmonėms, kuriems visiškai nepriimtina šiuolaikinė muzika, galbūt ir nepatiktų toks performansas. Bet man ir daugumai žiūrėjusių vakaras tikrai neprailgo.

Apie bohemiečius www.bohemieciai.lt
Apie „Silence“ www.silence-please.com
Keletą nuotraukų iš pačio renginio ir generalinės repeticijos galite pamatyti čia.