2010 m. spalio 11 d., pirmadienis

"Dialogai". Gyčio Ivanausko teatro premjera.

Spektaklis tiesiog puikus. Kai gavau pasiūlymą apsilankyti pasijutau net truputį nejaukiai. Gal,tiksliau, kiek nedrąsiai. Paprasčiausiai nežinojau ko galiu tikėtis. Ar tai bus visiškai "šiza", ar tik truputį. Ir žinot... visiškai be reikalo jaudinausi.

Spektaklis buvo rodomas "Menų spaustuvėje". Kadangi į vietą atvykau beveik pusvalanduku anksčiau nei reikėjo, sumąsčiau išgerti kavos. Dar prieš užeidama vidun. O įėjus būtent kava visi svečiai ir buvo vaišinami. Iš pradžių irgi pamąsčiau kodėl, bet viskas paaiškėjo spektakliui prasidėjus. Vaišinimas kava buvo akivaizdi užuomina į tolimesnę vakaro eigą. Tai buvo tarsi įvadas į vėliau papasakotą istoriją.

Taigi, scenoje dvi moterys. Dvi draugės, gurkšnojančios kavą. Prisimenančios. Svajojančios. Jos - auksinės žuvelės, išpildžiusios tris žiūrovų norus: jos tapo Naujų metų švente, undinėlėmis ir karvutėmis. Taip savotiškai.
Tobula plastika, puikūs kostiumai. Dar įspūdingesnė emocionalumo atžvilgiu scenografija.

Palengva, niekur neskubant, tačiau labai painiai pereinama prie pagrindinės spektaklio idėjos - moteris yra visagalė (?). Ne, ne tiesiogine prasme. Tačiau, pasitelkus vaizduotę, prie jos prijungus prisiminimus moteris per keletą akimirkų gali tapti bet kuo - undine, maža mergaite, švente, aistringa ar net agresyvia moterimi, pasakos personažu ir net vyru.

Žiūrovui tarytum primenamas gyvenimas nuo gimimo iki dabarties. Mamos jubiliejus su "gauja" tetų ir dėdžių, vaikiška meilė, mokyklos suolas, pirma aistringa naktis. Ir viskas taip susipina, kad išėjęs esi priverstas susimąstyti "o kaip buvo man? Koks aš esu? Kas yra laimė?"

O čia ir vėl galima mintimis sugrįžti į spektaklio pradžią. Dvi draugės gurkšnoja kavą. Ir savo mintyse jos - visagalės.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą